Kiekvienas ateitininkas, duodamas įžodį, pasižada uoliai eiti ateitininko pareigas. Ši medžiaga pristato, kokios tos pareigos yra. Siūloma išanalizuoti šį dokumentą kuopoje ir skirti tam užtektinai laiko – suorganizuoti susirinkimų ciklą (paskirti bent 3 susirinkimus), kad kiekvienas ateitininkas ir besiruošiantis tapti ateitininku kuopos narys žinotų, kokias pareigas prisiima, duodamas įžodį. Siūloma pasidalinti, kaip kiekvienam sekasi pareigas vykdyti.

 
123rf nuotr. / Žmogus tiesia pagalbos ranką kitam žmogui

     Deja, tenka viešai kalbėti apie šią blogybę, panašiai kaip ir apie patyčias, kurios Lietuvoje gan plačiai paplitusios ir, deja, klesti įvairiose pasaulietinėse bendruomenėse, ne paslaptis, ir mūsų mokslo, ugdymo ar net valdžios institucijose. Kaip jis veikia?

     Dvigubos pilietybės klausimas ar problema kilo tik dėl to, kad mūsų visuomenėje, išsivadavusioje iš diktatūros ir priklausomybės, šiandien dar labai trūksta pilietiškumo ir patriotiškumo jausmo, kuriant vieną solidarią bendruomenę, pradedant nuo savo šeimos, kaip mažiausios visuomenės ląstelės. Mes esame pirmiausia atsakingi už šeimą, tautą ir vieningą Lietuvos piliečių bendruomenę. Stiprybės turime semtis iš turtingos ir garbingos Lietuvos istorijos, kuri ugdo tautą gerbti Lietuvos valstybingumą ir pilietybę.

     Vienas gerbiamas pedagogas labai aiškiai išsakė savo nuomonę apie šiandieninį švietimą Lietuvoje. Buvo kalbama apie popamokinę veiklą, bet, manau, tai būdinga visam Lietuvos švietimui: „Mokyklose veikia būreliai, tik mažai yra norinčių juos lankyti, geriau rūkyti ir gerti alų pakampėse, o čia reikia dirbti, bet dirbti Lietuvoje niekas nebenori, geriau gauti grynus pinigus ir kuo daugiau. Priežastys slypi giliau. Sportuoti mokiniai gali ir dabar, jei tik nori, bet tokių mažuma. Nėra noro. Kaip sužadinti norą? Štai kur esminis klausimas.“ Kokia yra Lietuvos švietimo situacija ir kaip sužadinti mokinių motyvaciją, norą mokytis, veikti, sportuoti? Kokia yra Lietuvos švietimo edukologinė (mokslinė) ir pedagoginė (praktinė) situacija dėl mokinių motyvacijos ir kaip būtų galima ją iš esmės tobulinti? Buvau Anglijoje, Londone. Teko susipažinti su šios šalies švietimo sistema. Tuo, ką gera sužinojau šiuo klausimu, norėtųsi pasidalinti ir iš to pasimokyti.

     1791 m. gegužės 3 d. tuometinėje Lenkijos - Lietuvos valstybėje buvo priimta nauja Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija, kuri teisės požiūriu tikrai buvo progresyvi viso pasaulio mastu. Po to šalyje sekė eilė svarbių istorinių įvykių, sukrėtusių tuometinę Lietuvos - Lenkijos valstybę ir nulėmusių Jos tragišką likimą. Šiame straipsnyje tuos senus, šiandien dar iki galo mūsų nesuprastus istorinius įvykius pabandysiu panarplioti ir įvertinti tuometinės lietuvių tautos ir Lietuvos interesų požiūriu, todėl nenorėčiau sutikti, kad tai, kas čia parašyta, yra kažkokia dabartinės Rusijos propaganda ar kritiškas žvilgsnis į mums draugišką Lenkiją. Svarbiausias tikslas tebūna rasti tiesą, kokia ji vienam ar kitam šiandieninės Lietuvos piliečiui skaudi bebūtų.

     Laimės ir laimingumo problemą studijavo žymus tarpukario Lietuvos edukologas prof. Stasys Šalkauskis. Jis teigė, kad žmogaus laimė priklauso ne tiek nuo išorinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo vidinio nusistatymo ir sugebėjimo būti laimingam, nežiūrint į jokias nepalankias gyvenimo aplinkybes. Tai žmogaus ar tautos gyvenimo išdava*. Jei realizuodamas tiesą, gėrį, grožį žinių, doros ir meno pagalba žmogus ar visa tauta įgauna pasitenkinimo, kuris didina jų laimingumą. Tačiau visiška ar tobula žmogaus ar tautos laimė tegali būti pasiekta tik siejant ją su tuo galutiniuoju tikslu, kuris yra kaip absoliutas, pirmutinis tiesos, gėrio, grožio šaltinis ir kurį mes vadiname Dievu.

     Preambulė. Šio straipsnio apie Lietuvos tautinę pilietinę politiką parašymas man buvo kūrybinis darbas, panašus į atsargų ėjimą lynu, nutiestu virš dviejų bedugnių. Pirmiausia, eiti juo, t.y. parašyti straipsnį tautine pilietine tema, reikėjo drąsos. Kai eini tuo lynu, iš kairės ir iš dešinės matai bedugnes, kurios simbolizuoja nuodėmės prarają. Pažvelgus į kairę, matai nemeilės sau, pataikavimo didesniems ir fiziškai stipresniems mūsų kaimynams, Lietuvos valstybės bei savo tautos išdavimo, pasidavimo tautos menkavertiškumo kompleksui nuodėmės bedugnę. Atsigręži į dešinę, matai puikybės, egoizmo, neapykantos kitiems, ypač kaimynams, kitoms pasaulio tautoms ir rasėms nuodėmės bedugnę. Eiti į priekį lieka tik siauras takelis - lynas, kuris veda tolyn. Tas takelis grindžiamas, pradedant nuo Dievo, po to - savęs, savo artimo, savo tautos, savo Tėvynės meilės link kitų tautų iki visos Dievo kūrinijos, viso pasaulio, kurį išgelbėjo Kristaus gailestingumas, meilės. Ta Kristaus pergalė, nugalint pasaulio dvasią ir teikia man drąsos, džiaugsmo, pasitikėjimo, vilties. Tuo keliu einant Viešpats tarsi primena Didįjį Meilės įsakymą: mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, visu protu, o savo artimą kaip save patį. Pagal (Lk 10,27).

     Dievas ketvirtuoju įsakymu: „Gerbk savo tėvus“, įsako gerbti ir mylėti savo tėvus ir visus geradarius. Taigi šis Įsakymas siejasi ir su mūsų protėviais, tauta, istorija. Nepažinęs jų, negalėsi pamilti jų už visa gera, ką padarė, o už jų klaidas - prisiimti atsakomybę. Ar esame orūs, nuoseklūs istorinei tiesai, ar esame lojalūs savo kraštui Lietuvai? Taip, mes stengiamės labiau pažinti savo Tėvynę Lietuvą ir savo tautos istoriją, tradicijas, kultūrą. Mūsų pažinimui labai svarbią įtaką daro tai, kokios pozicijos vienu ar kitu klausimu laikosi šių dienų istorikai. Pavyzdžiui, atradus naują istorinį faktą, gali visiškai pasikeisti suvokimo situacija, aprašymai, interpretacijos. Taigi, pamąstykime apie tai.

     Kokią didžiulę žalą bendram visuomenės gėriui, bendruomenei daro individualizmas, galima pavaizduoti prisimenant personažus nuo mokyklos laikų žinomos Krylovo pasakėčios, kai kiekvienas individualus personažas - gulbė, vėžys ir lydeka traukia vežimą į savo pusę, o vežimas nejuda iš vietos. Apie individualizmo daromą žalą visuomenei šiandien mums gali padėti atskleisti ir šių dienų pamokantys tragiški gyvenimiški pavyzdžiai.

    Pamąstykime apie individo ir bendruomenės santykį fizikos mokslo akimis. Kalbant argumentuotai apie mūsų tautą, valstybę, žmones, politiką, trokštamą gerą gyvenimą pradėsiu tokiu palyginimu: Turime gėlę, pamerktą vazoje ir akmenėlį. Kuo šie materialaus fizikinio pasaulio objektai fizikos mokslo požiūriu panašūs ir kuo skiriasi? Atominiu lygmeniu tarp šių dviejų fizikinių objektų – gėlės ir akmenėlio esminių skirtumų nėra, nes jie sudaryti iš tų pačių elementų - atomų. Panašiai, taip, kaip ir pasaulyje žmonės kaip individai yra tokie patys, nors dvasine prasme jie yra skirtingi kaip asmenys.

     Astravo atominė elektrinė (Astravo AE, oficialiai Baltarusijos AE, brus. Беларуская АЭС, rus. Белорусская АЭС) – statoma 2 blokų (2400 megavatų) branduolinė jėgainė Baltarusijoje. Atominė elektrinė su rusiškais reaktoriais AES-2006 statomi Baltarusijos lietuvių etninių žemių centre - Gervėčių krašte, netoli Mikailiškių (Šulninkų kaime), Astravo rajone, 20 km iki Lietuvos sienos. Lietuviškų etninių žemių žemėlapį su aprašymu galima rasti Internete: viduramziu.istorija.net/etno/etno19a.htm. Jame pagal Lietuvių kalbos instituto atliktus kalbų paplitimo Rytų Lietuvoje mokslinius tyrimus parodytos vietovės, kuriose buvo kalbama lietuvių, baltarusių, lenkų kalba. Žemėlapį sudarė P. Gaučas, A. Vidugiris. Šiandien naujai statoma Baltarusijos AE kelia didelę grėsmę ir visos Lietuvos ekosistemai, gamtai, nes esama teritorija yra Nemuno ir Neries baseino aukštupyje.